Satkevičiaus istoriniai ir kalbiniai atradimai

Posted by Vytis Vytis
Options
Ištrauka iš išlikimo strategijos knygos „Labgeba“, Kaunas, 2008 — 256 pusl.  autorius, labgebas, išradėjas, m. daktaras, doc., Satkevičius Edvardas, Kaunas, J.I.Kraševskio 6-1, t. 8-37-333116, 8-676-87293, satkevichius@yahoo.com; labgebas@gmail.com Ši ištrauka papildyta 2016 05 25 graikiškąja dalimi.
  Pastaba. Knyga skirta naujų geresnių sprendimų sugalvojimo būdams, o ši ištrauka iš knygos pateikia tik trumpą labgebos būdais išaiškintų istorinių įvykių santrauką. Įvykių įrodymus jau 28 metus autoriui neleidžiama pateikti per mokslinius leidinius ir žiniasklaidą. Labgebos knygą elektroniniame pavidale autoriaus siunčia nemokamai visiems jos norintiems.
   
AUTORIAUS MOKSLINIAI ATRADIMAI IR   HIPOTEZĖS
(beveik visi padaryti naudojant labgebos būdus)

1p. Prieš 12 tūkstančių metų, kai iš Lietuvos traukėsi paskutiniai ledynai, Balkanuose jau gyveno galiai, kurie buvo lietuvių, prūsų, latvių (dabar vadinamų baltais) ir daugelio gretimų tautų protėviai. Jų kalbos labiausiai buvo panašios į senąją jau sunaikintą prūsų kalbą. Jų kalbose nebuvo garsų č, š, ž, buvo dažnas garso r naudojimas, kuris lietuvių kalbose dažnai pavirto į l ar ž garsą, ir retesnis garso n naudojimas. Daugiskaitos vardininko linksnyje buvo garsas -i, bet nebuvo garso –ai.
2p. Mūsų protėvių Balkanuose kalbos panašumą į lietuvių ir latvių kalbas vienareikšmiškai patvirtina kai kurie linijinio rašto tekstai rasti Graikijos Kretos saloje.
3p. Prieš 5000 metų dalis Balkanų ir ypač Graikijos gyventojų galių persikėlė į šiaurę ir apsigyveno Slovakijoje, Lenkijoje, dalyje Vokietijos, Lietuvoje, Baltarusijoje, Šiaurės Ukrainoje ir Centrinėje bei Pietų Rusijoje. Jie susąveikavo su vietiniais, dažniausiai finų kilmės gyventojais, kurie į šiuos kraštus jau buvo atsikėlę prieš 6000 metų. Galiams sąveikaujant su vietinėmis gentimis jų kalbos kažkiek pakito, bet išlaikė pagrindinius senųjų Balkanų gyventojų galių kalbos bruožus.
4p. Jau prieš 5000 metų galių tautos Balkanuose turėjo pavardės su jų gale esančiais įvardžiais as, es (dabar aš) ir įvardžiu jis. Tas pavardes mūsų protėviai galiai atnešė į Lietuvą ir gretimas sritis. Tose pavardėse ir seniausiose lietuvių pavardėse nėra garsų č, š, ž, c ir dz.
5p. Maždaug prieš 4000 metų Centrinėje ir Šiaurės Europoje buvo laikinas klimato pablogėjimas. Achajai traukėsi iš Centrinės ar Vakarų Europos ir užkariavo Graikiją pilnai nesunaikindami vietinių gyventojų. Graikijoje įsigalėjo Achajų kalbos. Jos buvo nepanašios į galių kalbas. Todėl dabartinė graikų kalba visai nepanaši į prūsų, latvių ir lietuvių kalbas. Graikijoje liko daug senųjų gyventojų, kurie buvo priversti naudoti achajų kalbas. Į achajų kalbas perėjo dalis gališko kalbinio palikimo. Senųjų gyventojų pavardės, kaip reikalingos apskaitai, išliko. Su jų senosiomis pavardėmis, išliko dalis senųjų dievų vardų ir dalis senųjų vietovių pavadinimų. Daug graikų vardų, pavardžių, dievų ir vietovių pavadinimų galūnių išliko gališki iki šių dienų. Vyriškajai giminei išliko įvardžiai as, es, jis, jūs, o moteriškai giminei galūnės –ė ir –a. Net šiuo metu virš pusės šimto graikų pavardžių yra tokios pačios kaip lietuvių. Kelis šimtus graikų pavardžių sunku atskirti nuo lietuvių, nors jų Lietuvoje jau nėra.

Toliau tekstas iš Labgebos knygos
1. Maždaug prieš 4000 ar 3600 metų įvyko labai galingas ugnikalnio išsiveržimas Tyro (Santorino) saloje Viduržemio jūroje. Per šį išsiveržimą į atmosferą pateko labai daug sieros junginių, kurie gerai atspindėjo Saulės šviesą ir atšaldė orą šiaurės pusrutulyje. Galėjo būti, kad tuo pačiu metu suaktyvėjo ugnikalniai Aliaskoje bei Islandijoje. Oro atšalimas ir rūgštūs lietūs sunaikino didžiąją dalį augmenijos. Išmirė visi ar beveik visi Airijos ir Britų salų gyventojai, o didžioji dalis Centrinės ir Rytų Europos gyventojų galių buvo priversti pasitraukti į Aziją.
2. Po Tyro ugnikalnio išsiveržimo taipogi labai pablogė-jo gyvenimo sąlygos Artimuosiuose Rytuose ir Egipte. Egiptas buvo drebinamas varlių antplūdžių, blogu derliumi ir ligomis. Artimuosiuose Rytuose labai sumažėjo vietinių gyventojų, ku-rių kalbos buvo artimos galių (lietuvių protėvių) kalboms. Tuo pasinaudojo Egipto valdžia ir išvarė ar sudarė sąlygas patiems žydams išeiti iš Egipto. Apsilpę ir skaičiumi sumažėję Artimųjų Rytų gyventojai nepajėgė pasipriešinti žydams ir buvo jų oku-puoti. Sąveikaudami su vietiniais gyventojais, žydai perėmė daug gališkų žodžių ir vietovių pavadinimų. Dalis žydų kūrė bendras šeimas su vietiniais gyventojais ar prievartavo vieti-nes moteris. To pasėkoje įvyko genetinė sąveika ir žydai gerokai pašviesėjo.
3. Didžioji dalis galių (lietuvių ir gretimų tautų protėvių) maždaug prieš 4000 ar 3600 metų, labai pablogėjus klimato sąlygoms Centrinėje ir Šiaurės Europoje, pradėjo kelionę į rytus. Dalis jų užkariavo Šiaurės Vakarų Indiją. Kita dalis išstūmė geltonąją rasę iš Vidurinės Azijos į Rytų Kiniją. Jie apsigyveno Vakarų Kinijoje, Altajaus krašte, Baikalo apylinkėse bei dalyje Gobio dykumos.
        4. Įvyko dalinė kalbinė, paprotinė ir genetinė sąveika tarp galių ir geltonosios rasės (mongoloidų) tautų. Dalis genė-tinio ir kalbinio geltonosios rasės palikimo (garsai c, č, dz, dž, š, ž, dažnesnis n garso naudojimas, r garso pavertimas į l ar ž ir daugiskaitos vardininko galūnės –i pavertimas į -aj) perėjo galiams. Susidarė gudai (ne gotai). Galių kariškių pavardės garsas t kinų kalbų įtakoje pavirto į č. Pavyzdžiui pavardės Varnaitis, Dabulaitis pavirto į Varnavičius, Dabulevičius. Krikščionybės nesuslavinti ir nesugermaninti gudų likučiai vadinami dzūkais.
        5. Gudai buvo priversti iš Kinijos trauktis atgal prieš 2200 metų, kai sustiprėjusios Hunų ir Kinų imperijos užėmė daug gudų gyventų sričių. Gudai traukėsi į vakarus. Kariniu požiūriu jie buvo pasiekę aukštesnį lygį už Šiaurės ir Centrinės Europos tautas. Gudai per palyginti trumpą laiką užėmė Šiaurės ir Centrinę Gudiją, Pietų Lietuvą (įskaitant didžiąją dalį jotvingių krašto), dalį Lenkijos, t.y. senąją didžiąją Sarmatijos valstybę, ir pasiekė Reiną. Jokio gudų ir tikriausiai gotų atsikėlimo iš Gotlando salos, kaip skelbia biudžetiniai istorikai ir kalbininkai, nebuvo.
        6. Dalis galių kariškių bėgo nuo gudų ir persikėlė į Airiją. Airijoje ant senųjų antkapinių paminklų iki VI a. Oga-minėmis raidėmis (skirtingo kiekio ir skirtingo išdėstymo brūkšnelių deriniai vietoje raidžių) užrašyta daug galių pavar-džių, panašių į Samogitijos ir Sarmatijos valstybių senųjų bajorų-kariškių pavardes. Vėliau, gudams užkariavus Samogitijos valstybę, Samogitijos bajorai (Varnaitis, Dabulaitis) buvo paversti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valstiečiais, paliekant jiems jų pavardes.
        7. Senajai gudų kalbai, kuria kalbėjo mažuose kaimuose ir viensėdijose (užusieniuose, zasc‘ankuose) gyvenantys gudų kariškiai, artimiausia yra dzūkų kalba,. Šios vietovės užima plotus nuo dzūkų ir aukštaičių kalbų ribos ir tęsiasi į pietus, pietryčius ir rytus keliasdešimt kilometrų. Baigiama naikinti dzūkų kalba jau nėra tikroji gudų kalba. Tai jau labai sugudinta jotvingių kalba.
        8. Gudai nesunaikino jotvingių kalbos. Ji išliko dideliuose valstiečių kaimuose gūdų užimtame jotvingių krašte (Zietelos vietovių kalba yra labai mažai sugudinta jotvingių kalba). Jotvingių kalba buvo galutinai sunaikinta tarybiniais laikais, o gal tik po Perestrojkos.
                                        245
        9. Pirmosios slavų kalbos susidarė maždaug prieš 2300 metų Makedonijoje, po to , kai Aleksandras Makedonietis, užkariavęs Persiją, į Makedoniją atvarė daug iranėniškai kalbančių belaisvių ir juos pavertė vergais. Šie vergai, sąveikaudami su vietiniais vergais, kurie kalbėjo galių kalbomis, sukūrė pirmas slaviškas kalbas. Slaviškos kalbos yra iranėnų ir galių kalbų sąveikos produktas, o todėl slavų kalbose iki pusės kalbinio palikimo yra iš galių kalbų.
        10. Romos imperijos valdžia, negalėdama sustabdyti krikščionybės plitimo, 325 metais sudarė nusikalstamą sandėrį su krikščionybe. Krikščionybė gavo visas valdančiosios religi-jos privilegijas ir už tai įsipareigojo vykdyti Romos imperijos politiką, įskaitant imperijos priešų kultūrų, papročių ir kalbų naikinimą. Vienas iš labiausiai nusikalstamų krikščionybės įsipareigojimų buvo vykdyti krikščionišką kalbinę inkviziciją.
        11. Slavų kalbos iš Makedonijos ir Pietų Ukrainos išplito į šiaurę, krikščionybei vykdant Romos imperijos politiką, t.y. vykdant krikščionišką kalbinę inkviziciją. Inkvizicija sunaikino didžiąją dalį Europos protėvių kalbų jas sulotynindama ar suslavindama. Jokio slavų atėjimo į Eu-ropą, kaip skelbia biudžetiniai istorikai ir kalbininkai, nebuvo.
        12. Dabartinė suslavinta gūdų kalba (baltarusių kalba) susidarė po krikšto įvedimo Kijevo Rusioje gudų valdomos Sarmatijos rytinėje dalyje), po kurio dalis gudų buvo suslavinta. Kalboje išliko gudiškas dzūkiškas tarimas. Gudų palikuonys valdė Lenkiją. Krikščionybė suslavino lenkų protėvių gudišką kalbą, bet išliko gudiškas tarimas ir gudiškos (dzūkiškos) pavardės.
        13. Autorius 1989 metais Lietuvoje ir Baltarusijoje atrado vyčių kalbą, kurios niekaip nepajėgė atrasti Lietuvos ir Lenkijos biudžetiniai kalbininkai. Politiniais tikslais jie ją laikė darkyta lenkų kalba. Ši kalba yra jauniausia suslavinta kalba. Ji susidarė lenkiškajai katalikų bažnyčiai lenkinant LDK bajorus galius ir gudus (vykdant krikščioniškąją kalbinę inkviziciją) po lenkiškos krikščionybės įvedimo Lietuvoje.
        14. Gudų palikuonys nuo V a.. užėmė Pietryčių Lietuvą (pietinę Samogitos valstybės dalį) iki Nemuno nuo Jurbarko iki Kauno, iki Neries nuo Kauno iki Jonavos ir iki Šventosios nuo Jonavos iki Ukmergės (Vilkomiežo, Vilkmirkės), Anykščių Švenčionių. Vėliau VIII a jie užėmė Žemaitiją iki Dubysos. Apie IX a. jie užėmė ir žemaičių gyvenamą kraštą į vakarus nuo Dubysos. Gudai atnešė Lietuvos (Litvos) vardą, kuris susidarė Gudijoje Nemuno, Neries, Dauguvos, Dniepro upių ištakų vietovėje (veiksmažodžiai lyti ir lieti). Susidarė gudiškai-gališka lietuvių tauta.
15. Lietuvos valstybinėje kalboje yra daug gudiško (kinietiško), kalbinio palikimo (garsai c, č, dz, dž, š, ž ir dažnesnis n bei l garso naudojimas). Dalis gudiško ir labai seno gališko kalbinio palikimo, kuris išliko krikščionybės suslavintose kalbose, apskelbta slavizmais ir yra pašalinta iš Lietuvos valstybinės kalbos (vėdras pakeistas kiauru kibiru). Šitą mūsų kalbinio paveldo naikinimą, jį apskelbiant slavizmais, labai remia beveik visi lituanistai ir ypač lietuvių kalbos mokytojai.
16. Didžiojo kunigaikščio kariškių Vyčių pavardės (Dabulevičius, Varnavičius, Kulevičius ir t.t.) susidarė Vakarų Kinijoje iš senųjų kariškių pavardžių (Dabulaitis, Varnaitis, Kulaitis). Į Lietuvą jos atkeliavo kartu su gudais iš Vakarų Kinijos. Lenkijoje, krikščionybės įvedimo palengvini-mui, vyčiams buvo suteikta teisė paveldėti žemę ir jie tapo smulkiais bajorais-žemvaldžiais, gyvenančiais karaliaus žemė-se. Jiems vyčių pavardės buvo pakeistos į smulkių bajorų-žemvaldžių pavardes (Dabuliauskas, Varnauskas, Kuliauskas ir t.t.). Pavardžių keitimu buvo parodyta, jog krikščionybę priėmę kariškiai yra nusižeminę ir priklausomi nuo aukštesnių (Dabuliaus — kieno?, Varnaus — kieno?, Kuliaus — kieno?). Nepriklausomiems smulkiems kunigaikščiams (Oginskas, Palubinskas, Masalskas) ir stambiems bajorams-žemvaldžiams to nebuvo padaryta (Ogins — kas?, Palubins — kas?, Masals — kas?). Jų pavardės pagrindinė dalis rodo nepriklausomumą, savistovumą.
                                247
(2010 m. sausio 20 dienos papildoma pastaba. Dar tikriau-siai yra gudų, t.y. dzūkų, kalbos likučiai Lenkijos valdomame Punsko krašte. Katalikų bažnyčia, Lietuvos ir Lenkijos valdžios baigia naikinti gudų kalbos likučius, nes pamaldos ir mokymas mokyklose Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomi tik valstybinėmis Lietuvos ir Lenkijos kalbomis).
2016 metų pastaba. NATO, Europos Sąjunga, kata-likų bažnyčia ir Lietuvos valdžia vykdo galutinį lietuvių tautos sunaikinimą. Tęsiamas kryžiuočių pradėtas žygis galutinai sunaikinti paskutinį pagonybės židinį Europoje, t.y. sunaikinti lietuvių tautą ir lietuvių kalbą, kaip buvu-sius pagrindinius Romos imperijos priešus.
Jau iš Lietuvos išvaryta apie 2,5 milijono Lietu-vos senbuvių. Lietuvoje turėtų gyventi apie 4,3 milijono, o gyvena tikriausiai tik 1,6 milijono. Jaunų  žmonių, baigusių mokslus, nuo 23 iki 30 metų tikriausiai teliko tik dešimtadalis ar geriausiu atveju tik penktadalis. Po 20 metų lietuvių tauta ir jos kalbos bus negrįžtamai sunaikintos.
Prie galutinio lietuvių tautos sunaikinimo labai prisideda istorikai ir kalbininkai, kurie niekina lietuvių pavardes apskelbdami jas prieš 200 metų atsiradusiomis ir slavizmais, niekina ir slepia senąją mūsų praeitį, slepia mūsų ryšį su Graikija ir Kinija, slepia krikščionišką kalbinę inkviziciją, slepia platų galių kalbų paplitimą Europoje ir Azijoje senovėje ir t.t.
Labiausiai prie dvasinio, kultūrinio, kalbinio, pavardinio naikinimo prisideda katalikiškas politikas Zigmas Zinkevičius, kurį kalbininkai, istorikai ir žiniasklaida garbina, kaip geriausią lituanistą, istoriką, akademiką ir neklystantį autoritetą.
Prašau visus lituanistus ir istorikus nutraukti nusikalstamą politinę veiklą naikinant lietuvių tautą ir kalbą. Prašau suvokti, jog kertate šaką ant kurios sėdyte. Po 20 metų, jei tęsite tą politiką, tai neliks lietuvių Lietuvoje ir Jūs liksite niekam nereikalingi.